Žiemos sportas – ką apie jį reikia žinoti?

Atvėsus orui ir kraštovaizdžiams pasidengus baltomis pusnimis, žiemos sporto entuziastai ruošiasi sezonui. Nesvarbu, ar tai būtų džiaugsmas, patiriamas slidinėjant nuo puraus šlaito, ar jaudinantis šuolis snieglente, ar draugystė ledo ritulio rungtynėse, žiemos sportas – tai ne tik pramoga, bet ir nepaprastas žmogaus kūno gebėjimas prisitaikyti, veikti ir ištverti šaltomis sąlygomis. Tačiau ką turime žinoti apie šią veiklą medicininiu požiūriu?

Žiemos sportų tipai

Kalnų slidinėjimas ir snieglenčių sportas

Kalnų slidinėjimas ir snieglenčių sportas yra vienos populiariausių žiemos sporto šakų. Jos abi reikalauja pusiausvyros, jėgos ir ištvermės, todėl mūsų kūnai išbandomi unikaliais būdais. Raschner ir kt. (2012) atliktame tyrime pažymima, kad kalnų slidinėjimo sėkmės raktas yra ne tik įgūdžiai, bet ir sportininko fizinis pasirengimas, ypač šerdies ir apatinės kūno dalies jėga. Snieglenčių sportas, nors ir turi tam tikrų panašumų, turi savitų iššūkių, ypač dėl trauma. (Kim et al., 2012).

Slidinėjimas bėgimo slidėmis

Slidinėjimas krosiniu slidinėjimu dažnai įvardijamas kaip viena geriausių širdies ir kraujagyslių mankštos formų. Stöggl ir Holmberg (2016) atliktas tyrimas rodo, kad bėgimo slidėmis sportininkų maksimalus deguonies suvartojimas užfiksuotas yra vienas didžiausių, todėl tai yra išskirtinė sporto šaka, skirta širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo ištvermei ugdyti.

Čiuožimas ant ledo ir dailusis čiuožimas

Čiuožimo ant ledo elegancija paneigia reikalaujamą intensyvią koordinaciją ir raumenų kontrolę. Tiek pramoginis čiuožimas ant ledo, tiek disciplinuotas dailiojo čiuožimo sportas gerina sąnarių lankstumą, pusiausvyrą ir raumenų, ypač apatinės kūno dalies, jėgą. Pasak Porter (2013), estetinis dailiojo čiuožimo aspektas taip pat teigiamai veikia psichinę sveikatą, nes skatina saviraišką ir pasitikėjimą savimi.

Ledo ritulys

Ledo ritulys – dinamiška sporto šaka, reikalaujanti ne tik individualių įgūdžių, bet ir komandinės strategijos. Ši sporto šaka reikalauja didelių fizinių pastangų, nes jai reikia anaerobinės jėgos sprintams ir aerobinio pajėgumo per visą žaidimo laiką. Del Coso ir kt. (2012) atliktame tyrime nustatyta, kad ledo ritulio žaidėjai patiria fiziologinių pokyčių, kurie gali apimti dehidrataciją dėl dėvimos sunkios įrangos, nepaisant šaltos aplinkos.

Bobslėjus ir rogutės

Bobslėjus ir rogės – tai sporto šakos, kuriose greitumo azartas derinamas su tiksliu komandiniu darbu (bobslėjuje). Pradinė bobslėjaus sprinto fazė reikalauja didelės sprogstamosios kojų jėgos, kaip nurodo Bullock ir kiti (2009).

Biatlonas

Biatlonas – tai ištvermės ir tikslumo išbandymas, kuriame derinamas slidinėjimas ir šaudymas iš šautuvo. Dėl kontrasto tarp intensyvaus slidinėjimo ir ramaus, stabilaus valdymo, reikalingo šaudant, ši sporto šaka yra ypač sudėtinga. Laaksonen ir kt. atlikto tyrimo (2018) duomenimis, sėkmingi biatlonininkai pasižymi ir dideliais kardiovaskuliniais gebėjimais, būdingais slidininkams bėgikams, ir kontroliuojamo kvėpavimo bei tikslumo, būdingų šauliams.

Žygiai sniegbačiais ir žiemos alpinizmas

Žygiai snieglentėmis ir žiemos alpinizmas yra mažiau konkurencingi, tačiau ne mažiau sudėtingi. Jie reikalauja ištvermės ir gebėjimo įveikti sudėtingas vietoves. Ši veikla puikiai treniruoja visą kūną, didina širdies ir kraujagyslių sistemos pajėgumą ir raumenų jėgą, ypač kojų ir rankų (Zorko ir kt., 2016).

Prevencija ir priežiūra

Kiekviena iš šių sporto šakų kelia savo riziką – nuo įprastų traumų, tokių kaip patempimai ir lūžiai, iki sunkesnių, pavyzdžiui, galvos traumų. Labai svarbios yra apsauginės priemonės, tinkamos treniruočių sąlygos ir tinkamas fizinis pasirengimas. Be to, dėmesys mitybai ir hidratacijai yra neatsiejamas nuo rezultatų ir atsigavimo, nepaisant to, kad šalta aplinka dažnai slopina troškulio ir alkio jausmą (Meyer et al., 2001).

Iššūkiai žiemos sporte

Pirma, labai svarbu suprasti fizinius žiemos sporto šakų reikalavimus. Pavyzdžiui, slidinėjimas ir snieglenčių sportas – tai ne tik pusiausvyros ir vikrumo lavinimas; jiems reikia didelės širdies ir kraujagyslių ištvermės ir jėgos (Smith et al., 2016). Širdis ir plaučiai dirba sunkiau esant žemai temperatūrai, ypač dideliame aukštyje, kur oras yra retesnis (Faulhaber ir kt., 2017). Neretai sportininkai patiria aukštikalnių ligą, jei nėra pripratę prie tokių sąlygų.

Šalta aplinka taip pat veikia raumenų funkciją. Šaltyje raumenys yra mažiau efektyvūs, o nesilaikant tinkamų apšilimo procedūrų gali padidėti patempimų ir traumų rizika (Hildebrandt ir kt., 2012). Negalima pervertinti struktūrizuoto apšilimo svarbos, nes jis paruošia kūną būsimai intensyviai fizinei veiklai.

Kita problema – nušalimų ir hipotermijos pavojus, kuris pasireiškia, kai organizmas praranda šilumą greičiau, nei gali ją pagaminti, todėl kūno temperatūra pavojingai žema (Castellani ir kt., 2006). Labai svarbios prevencinės priemonės – dėvėti tinkamus sluoksnius, būti sausam ir stebėti oro sąlygas.

Be šalčio, žiemos sportas gali kelti ir galvos traumų pavojų. Sužalojimai kelia susirūpinimą tokiose sporto šakose kaip ledo ritulys ir snieglenčių sportas, kuriose dažnai pasitaiko kritimų ar susidūrimų (Rughani ir kt., 2011). Riziką galima sumažinti dėvint šalmus, tačiau prevencijai taip pat labai svarbus sąmoningumas ir tinkama technika.

Mityba ir hidratacija yra kitos svarbios sritys. Sportininkai turi tinkamai maitinti savo organizmą, kad išlaikytų energijos lygį ir optimizuotų rezultatus. Dehidratacija yra klastinga problema šaltuoju metų laiku, nes sumažėja organizmo reakcija į troškulį (Kenefick, 2018). Labai svarbu išlikti hidratuotam, net jei žmogus nejaučia troškulio.

Tačiau tai ne tik perspėjimas; žiemos sportas turi didelę naudą sveikatai. Jos gali pagerinti širdies ir kraujagyslių sveikatą, raumenų jėgą, pusiausvyrą ir psichinę sveikatą. Grynas oras ir natūrali šviesa puikiai padeda kovoti su sezoniniu afektiniu sutrikimu (Young, 2009).

Apibendrinant galima teigti, kad žiemos sportas liudija apie žmogaus dvasios atsparumą ir džiaugsmą, susidūrus su šaltais gamtos iššūkiais. Suprasdami medicininius faktus ir įrodymus, kuriais grindžiami įspūdžiai, sportininkai gali mėgautis šia sezonine veikla ir kartu sumažinti riziką. Žiemos sportas – nuo kūno šilumos sulaikymo mokslo iki treniruočių dideliame aukštyje fiziologijos – yra tiek pat susijęs su žmogaus biologija, kiek ir su atletiškumu bei meile sportui.

Šaltiniai:

Smith, B. J., et al. (2016). Physiological and performance effects of altitude training and exposure in elite athletes. Sports Medicine, 46(1), 29-42.
Faulhaber, M., et al. (2017). Exercise in the cold: considerations for cardiovascular health. Sports Medicine, 47(11), 2173-2184.
Hildebrandt, C., et al. (2012). Strategies for prevention of lower limb soft tissue injuries in alpine ski and snowboard athletes. Sports Health, 4(4), 325-332.
Castellani, J. W., et al. (2006). Prevention of cold injuries during exercise. Medicine & Science in Sports & Exercise, 38(11), 2012-2029.
Rughani, A., et al. (2011). Sport-related concussion and the risk of chronic neurological impairment. Clinical Sports Medicine, 30(1), 179-192, ix.
Kenefick, R. W. (2018). Drinking strategies: Planned drinking versus drinking to thirst. Sports Medicine, 48(Suppl 1), 31-37.
Young, S. N. (2009). How to increase serotonin in the human brain without drugs. Journal of Psychiatry & Neuroscience, 32(6), 394-399.
Raschner, C., Platzer, H. P., & Patterson, C. (2012). The relationship between physical fitness and skiing performance. Science and Skiing, 6, 175-186.
Kim, S., Endres, N. K., Johnson, R. J., Ettlinger, C. F., & Shealy, J. E. (2012). Snowboarding injuries: trends over time and comparisons with alpine skiing injuries. The American Journal of Sports Medicine, 40(4), 770