Vandens sporto šakos – ką apie jas reikia žinoti?

Ar kada nors pajutote vėjo gūsį ant veido, kai plaukiojate vandens paviršiumi su wakeboard’u, arba ramią tylą po vandeniu, kai nardote su akvalangu? Vandens sportas siūlo jaudinantį ir įvairų nuotykių kupiną pasaulį. Tačiau, kaip ir visos fizinio krūvio formos, jos susijusios su tam tikrais žmogaus organizmui reikalingais veiksniais. Pasinerkime į tai, ką reikia žinoti apie vandens sportą medicininiu požiūriu.

Vandens sporto tipai

Banglenčių sportas

Banglenčių sportas – yra ne tik sporto šaka, bet ir gyvenimo būdas. Ši senovinė polineziečių praktika, prigijusi šiuolaikinėje paplūdimių kultūroje, reikalauja pusiausvyros, vikrumo ir jėgos. Pasak Meir et al. (2013), banglenčių sportas yra viso kūno treniruotė, gerinanti širdies ir kraujagyslių sistemos būklę, raumenų jėgą ir lankstumą. Be to, kantrybė, kurios reikia norint pagauti tobulą bangą, gali suteikti meditacinės psichologinės naudos, sumažinti stresą ir pagerinti bendrą psichinę sveikatą.

Plaukimas baidarėmis ir kanojomis

Plaukimas baidarėmis ir kanojomis – tai plaukimas vandens keliais naudojant irklus. Nesvarbu, ar plaukiojate ramiame ežere, ar įveikiate sraunią baltą vandenį, šie užsiėmimai puikiai lavina viršutinę kūno dalį, įdarbindami nugarą, rankas, pečius ir krūtinę. Wahl ir Behm (2008 m.) tyrime žymima, kad irklavimo sportas gali pagerinti aerobinį pajėgumą ir širdies bei kraujagyslių sistemos sveikatą, o ramus plaukimas baidarėmis ramiame vandenyje gali padėti ramiai pabėgti nuo rutinos, skatinti psichologinę gerovę.

Plaukimas irklente

Stovint ant irklentės, kai stovima ant lentos ir judama ilgu irklu, labai išpopuliarėjo. Ši sporto šaka – tai fantastiška šerdies treniruotė, reikalaujanti pusiausvyros ir jėgos, kad išlaikytumėte stabilumą ant vandens. Schram et al. (2016) pabrėžia, kad šis sportas prieinamas daugeliui žmonių, o kartu veiksmingai gerina šerdies stabilumą ir pusiausvyrą.

Plaukimas

Plaukimas, kvintesencija tapęs vandens sportas, yra visuotinai pripažintas dėl savo naudos sveikatai. Plaukimas yra viso kūno mankšta, tausojanti sąnarius, todėl tinka įvairaus amžiaus ir fizinio pasirengimo žmonėms. Pasak Beckerio (2009), plaukimas gerina raumenų jėgą, širdies ir kraujagyslių būklę bei lankstumą, taip pat turi gydomąjį poveikį sergantiems lėtinėmis ligomis ar patyrusiems traumas, nes vandens plūdrumas sumažina kūnui tenkantį krūvį.

Nardymas

Nardymas su akvalangu ir laisvasis nardymas leidžia panirti po vandens paviršiumi ir suteikia galimybę tyrinėti jūros augmenyją. Dėl vandens pasipriešinimo šie užsiėmimai gali gerokai padidinti apatinės kūno dalies jėgą ir lankstumą, ypač kojų ir klubų. Morgan (1999) aptaria, kad nardymas taip pat lavina kvėpavimo efektyvumą ir deguonies naudojimą organizme atsargas, o raminantis povandeninės aplinkos poveikis gali sumažinti nerimą ir stresą.

Vandens sporto nauda mūsų organizmui

Suprasti fizinį krūvį

Vandens sportas gali būti labai įvairus – nuo, pavyzdžiui, buriavimo iki ekstremalaus ir adrenalino kupino, pavyzdžiui, vandens motociklų sportas. Nepriklausomai nuo intensyvumo, visoms vandens sporto šakoms reikia tam tikro fizinio pasirengimo. Plaukimas, visų vandens sporto šakų pagrindas, visų pirma veikia širdies ir kraujagyslių sistemą ir įdarbina pagrindines raumenų grupes (Tanaka, 2009). Todėl prieš pradedant plaukioti labai svarbu turėti gerą širdies ir kraujagyslių sistemos sveikatos būklę.

Rizika ir atsargumo priemonės

Dalyvavimas vandens sporto šakose kelia unikalią riziką. Pavyzdžiui, nardytojams kelia nerimą barotrauma, atsirandanti dėl to, kad nepavyksta išlyginti slėgio ausies ar sinuso ertmėse (Edmonds et al., 2010). Norint išvengti tokių traumų, labai svarbu tinkamai treniruotis ir taikyti nusileidimo ir išlipimo techniką. Be to, per vandenį plintančių ligų riziką galima sumažinti užtikrinant vandens telkinio, į kurį nardoma, švarą (Griffiths et al., 2006).

Saulės poveikis ir drėkinimas

Vanduo atspindi saulės spindulius, todėl gali padidėti nudegimo saulėje rizika. Moehrle (2008) atliktame medicininiame tyrime pabrėžiama, kad vandens sporto entuziastams kyla didesnė UV spindulių poveikio rizika, todėl būtina naudoti vandeniui atsparų apsauginį kremą nuo saulės ir apsauginius drabužius. Be to, vėsioje aplinkoje lengva neįvertinti su prakaitu prarandamo skysčio kiekio. Dehidratacija gali sukelti mėšlungį ir išsekimą, o tai pablogina ir rezultatus, ir saugumą.

Šalčio veiksnys

Panėrimas į šaltą vandenį gali sukelti hipotermiją arba šalčio šoką. Net patyrę plaukikai gali pasiduoti staigiam kūno funkcijų pasikeitimui dėl šalto vandens, nes tai paveikia kvėpavimą ir raumenų koordinaciją (Golden ir Tipton, 2002). Tinkamos įrangos, pavyzdžiui, hidrokostiumų, dėvėjimas gali padėti palaikyti kūno temperatūrą ir išvengti tokių būklių.

Psichologinis poveikis

Vandens sportas yra ne tik fizinis iššūkis; jis taip pat naudingas psichologinei sveikatai palaikyti. Tokia veikla kaip banglenčių sportas ir plaukimas baidarėmis siejama su mažesniu stresu ir geresne psichine savijauta (Pitt, 2009). Tačiau kai kuriems asmenims didelę psichologinę kliūtį gali sudaryti gilaus vandens baimė (talasofobija) arba nelaimingi atsitikimai. Naudingos strategijos gali būti požiūris į šias sporto šakas atsižvelgiant į savo komforto lygį ir palaipsniui didinant susidūrimą su jomis.

Visada klausykite savo kūno. Jei jaučiate diskomfortą, pavyzdžiui, galvos svaigimą, dusulį ar skausmą krūtinėje, būtina sustoti ir kreiptis į gydytoją. Pradedantieji turėtų pradėti nuo mažiau sudėtingos veiklos ir palaipsniui kelti savo fizinio pasirengimo lygį. Profesionalus instruktažas taip pat yra neįkainojamas norint išmokti teisingų technikų ir saugos priemonių.

Vandens sportas yra puiki fizinio aktyvumo galimybė, kuria galima saugiai mėgautis laikantis tinkamos praktikos. Nepamirškite tinkamai treniruotis, tausokite vandenį ir saugokitės nuo aplinkos veiksnių. Atsižvelgdami į medicininius aspektus, galite kuo geriau išnaudoti šių sporto šakų teikiamą naudą sveikatai ir kartu sumažinti riziką.

Šaltiniai:

1. Tanaka, H. (2009). „Swimming and cardiovascular disease risk factors.” Current Sports Medicine Reports, 8(6), 280-284.
2. Edmonds, C., Lowry, C., & Pennefather, J. (2010). „Diving and Subaquatic Medicine.” CRC Press.
3. Griffiths, J., Maguire, H., & Piper, C. (2006). „A review of the health of people who use recreational waters: implications for policy.” Public Health, 120(12), 1105-1110.
4. Moehrle, M. (2008). „Outdoor sports and skin cancer.” Clinics in Dermatology, 26(1), 12-15.
5. Golden, F. S. T., & Tipton, M. J. (2002). „Essential of Sea Survival.” Human Kinetics.
6. Pitt, H. (2009). „Surfing as a natural therapy.” Journal of Outdoor and Environmental Education, 13(2), 10-16.
7. Meir, R. A., et al. (2013). „Physiological demands of competitive surfing.” Journal of Strength and Conditioning Research, 27(7), 1887-1896.
8. Wahl, P., & Behm, D. G. (2008). „Notational analysis of sprint kayaking: Differentiating between paddling on the left and right side.” Journal of Strength and Conditioning Research, 22(2), 496-502.
9. Schram, B., et al. (2016). „The Physiological and Health Effects of Stand-Up Paddleboarding.” Journal of Fitness Research, 5, 19-27.
10. Becker, B. E. (2009). „Aquatic therapy: Scientific foundations and clinical rehabilitation applications.” PM&R, 1(9), 859-872.
11. Morgan, D. (1999). „Psychological aspects of scuba diving.” Medicine and Science in Sports and Exercise, 31(5), 663-671.